Šiuolaikinis požiūris į krūties vėžio gydymą

Krūties vėžys – viena dažniausių moterų ligų ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje pasaulio šalių. Skaičiuojama, kad viena iš devynių moterų gali susirgti šia liga. Kita vertus, tai viena labiausiai tyrinėjamų ligų, kuriai gydyti nuolat kuriami veiksmingi vaistai, veikiantys vis skirtingas krūties vėžio išsivystymo grandis. Koks yra šiuolaikinis krūties vėžio gydymas?

Kiekvienai moteriai – savas gydymas

Laiku diagnozavus krūties vėžį, išgelbėti galima daugiau nei 90 proc. moterų. Nustačius 0 ir I stadijos krūties vėžį, pasveiksta 95 proc. susirgusiųjų, II stadijos – 85 proc. Lietuvoje dažniausiai diagnozuojamas II ir III stadijos krūties vėžys.

Diagnozavus krūties vėžį, apie tai kokia bus gydymo taktiką, sprendžia multidisciplininė gydytojų onkologų komanda. Gydymo parinkime dalyvauja gydytojas patologas, chirurgas mamologas, gydytojas radiologas, onkologas chemoterapeutas ir radioterapeutas.

Medikai, aptardami konkretų ligos atvejį, įvertina pacientės būklę, naviko pobūdį, ligos išplitimą (stadiją). Gydymo pasirinkimą nulemia išsami informacija apie naviką. Tai – naviko tipas, jo diferenciacijos laipsnis (parodo ląstelių piktybiškumą: kuo ląstelė geriau diferencijuota, t.y. jos struktūra artimesnė sveikai, tuo ji mažiau piktybiška), proliferacijos aktyvumas (nenormalaus krūties liaukinio audinio vešėjimas), ar jis turi hormonų (estrogenų ir progestinų) ir HER2 receptorių. Šie požymiai priklauso ligos rizikos veiksniams. Atsižvelgiant į juos, ligos prognozė gali būti geresnė ar blogesnė.

Koks gydymas laukia moterų, kurioms nustatyta vėžio diagnozė? Dažniausias krūties vėžio gydymo būdas – operacija (t. y. naviko pašalinimas). Kartu su naviku gali būti pašalinta krūties dalis arba visa krūtis. Tai priklauso nuo naviko dydžio ir to, ar pažeisti sritiniai limfmazgiai (tos pačios pusės pažasties limfmazgiai).

Chemoterapija krūties vėžio atveju gali būti skiriama dvejopai: prieš naviko pašalinimo operaciją (neoadjuvantinė chemoterapija) arba po operacijos (adjuvantinė chemoterapija). Po operacijos gali būti skiriamas ir spindulinis gydymas. Be abejo, gydymas priklauso nuo ligos stadijos. Tačiau neretais atvejais ir esant mažai vėžio stadijai (I ar II), gydymas gali būti agresyvus. Jis priklauso nuo jau anksčiau minėtų rizikos veiksnių. Ir priešingai, esant didesnei stadijai, jeigu rizika maža, gydymas gali būti mažiau agresyvus. Gali būti paskirtas kompleksinis gydymas – tai operacija, chemoterapija, spindulinis gydymas, hormonų terapija ir biologinė terapija.

Chemoterapija bus paskirta visada?

Chemoterapija – tai vėžio gydymas specialiais priešvėžiniais vaistai. Gydyti vartojami vieno arba kelių vaistų deriniai. Atsižvelgiant į vėžio rūšį ir stadiją, skirdami chemoterapiją siekiame:

–       maksimaliai išgydyti nuo vėžio;

–       sustabdyti ligos plitimą;

–       sulėtinti vėžio augimą;

–       palengvinti simptomus, kuriuos gali sukelti vėžys, pagerinti gyvenimo kokybę, esant metastazių sukeltiems simptomams.

Paprastai prieš pradedant chemoterapijos gydymą pacientėms kyla daug klausimų. Dažniausi jų:

–       kodėl skiriamas gydymas vaistais?

–       kaip dažnai ir kiek ilgai užtruks gydymas?

–       ar reikės gydytis ligoninėje ar galima gydytis ambulatorinėmis sąlygomis (pvz., dienos stacionare)?

–       bus paskirtos tabletės ar injekcijos, ar gydantis skaudės?

–       kokie bus šalutiniai poveikiai?

Žinoma, geriausiai į visus klausimus pacientei atsakys ją gydantis gydytojas. Jis kiekvienu konkrečiu atveju nuspręs ir koks vaistas ar vaistų deriniai yra veiksmingiausi. Sprendimas priklausys nuo to, kokios rūšies vėžiu pacientė serga.

Bijoti chemoterapijos nereikia. Gydymas gali būti skiriamas ambulatoriškai (dienos stacionare) arba ligoninėje. Šiuo metu dauguma chemoterapijos režimų galima skirti ambulatorinėmis sąlygomis. Tai leidžia pacientei jaustis patogiai, daugiau laiko būti su šeima, artimaisiais, neatitrūkti nuo įprastų pomėgių ar darbų. Chemoterapija paprastai skiriama ciklais, su tam tikromis pertraukomis, kurių metu organizmas gali pailsėti, atgauti jėgas.

Daug nerimo sukelia galimų šalutinių poveikių atsiradimas gydymo eigoje. Tačiau nerimauti nereikėtų, kadangi šiuo metu yra vaistų, kurių dėka galima smarkiai sumažinti gydymo sukeltas nepageidaujamas reakcijas arba net visai jų išvengti.

Kai kurios pacientės mano, kad jeigu chemoterapijos metu nejuntami šalutiniai poveikiai, tokie kaip pykinimas, vėmimas, plaukų slinkimas, nuovargis, vadinasi, vaistai neveikia. Ir priešingai, jeigu atsiranda minėti šalutiniai poveikiai, tai vaistai veikia gerai. Tačiau kiekvienai moteriai nepageidaujami poveikiai gali būti skirtingi, o skirtingi vaistai gali kelti skirtingas nepageidaujamas reakcijas, todėl šis nerimas yra nepagrįstas. Taigi visus iškilusius klausimus, susijusius su paskirtu gydymu, geriausiai aptarti su gydančiu gydytoju.

Naujos kartos hormonų terapija

Hormonų terapija yra viena iš krūties vėžio gydymo rūšių. Hormonų terapija labai efektyvi ir plačiai skiriama tais atvejais, kai gydomas krūties vėžys, kurio ląstelės savo paviršiuje turi teigiamų estrogenų (ER+) ir/ar progesterono (PR+) receptorių. Kai estrogenų receptoriai neigiami (ER-), hormonų terapijos efektyvumas labai menkas. Nustatyta, kad apie 70 procentų krūties navikų turi teigiamus ER+, ir iki 60 procentų – teigiamus PR+.

Hormonų terapija dažniausiai skiriama po operacijos, chemoterapijos ir spindulinio gydymo. Jos tikslas – apsaugoti pacientę nuo ligos atsinaujinimo. Šis gydymas gali būti skiriamas ir iškart po operacijos, jeigu kiti gydymo metodai neindikuotini. Kartais hormonų terapija yra vienintelis gydymo būdas, kai nustatomas vėlyvos stadijos išplitęs navikas ir kai joks kitas gydymas neįmanomas.

Yra keletas hormonų terapijos rūšių, kurių veikimo mechanizmai šiek tiek skiriasi. Pirmieji hormoniniai vaistai – antiestrogenai. Jie gali būti skirti moterims tiek prieš, tiek po menopauzės. Sukurtas ir   naujos kartos selektyvus antiestrogenas. Moterims po menopauzės, kai kiaušidės jau negamina estrogeno, gali būti paskirtas kitas hormonas – aromatazės inhibitorius. Šiuo metu jau vartojami trečios kartos selektyvieji nesteroidiniai aromatazės inhibitoriai. Taigi hormonų terapijos (vaisto) parinkimą lemia pacientės amžius, ar moteris yra prieš ar po menopauzės, ar serga kitomis lėtinėmis ligomis, ar nustatyti ER+, PR+ receptoriai.

Tačiau net ir pats pažangiausias gydymas nepadės, jei moteris kreipsis pavėluotai. Laikas šiuo atveju – gyvybiškai svarbus. Todėl moterys privalo rūpintis ne tik vyrais ir vaikais, bet ir skirti dėmesio sau: rasti laiko krūtų savityrai, gydytojo konsultacijai.

Vilniaus universiteto Onkologijos instituto gydytoja onkologė-chemoterapeutė Janina Strimaitienė

Publikaciją remia „AstraZeneca Lietuva“