Onkologo pastebėjimai: perdėta baimė, kaip ir perdėtas abejingumas, – žalingi

Apie onkologines ligas, ypač krūties vėžį, kalbama daug, ir vis dažniau ši informacija yra teigiama, optimistinė, nes gerėja ir ankstyva ligos diagnostika, ir gydymo rezultatai. Bet, nepaisant to, vėžys išlieka liga, kurios bijoma labiausiai. Baimė trukdo laiku pasitikrinti, trukdo sveikti. „Stručio elgesys“ yra žalingas: užsimerkę, įkišę galvą į smėlį, onkologinės ligos neatsikratysime. Apie tai ir norėtume pakalbėti.

Nereikėtų rūšiuoti: aš susirgsiu vėžiu, tu – ne

Norint šviesti visuomenę, raginti moteris labiau rūpintis sveikata, įprasta kalbėti apie ligos rizikos veiksnius. Kalbant apie onkologines ligas, jų taip pat yra. Tai vyresnis amžius (dažniausiai krūties vėžys nustatomas 50–75 m.), ankstyvos mėnesinės ir vėlyva menopauzė (po 50-ties metų), negimdymas, nežindymas, nutukimas, anksti pradėtas hormoninių kontraceptikų vartojimas ir t. t. Įtakos turi ir genai: moterims, kurių šeimoje yra sirgusių krūties, kiaušidžių vėžiu, onkologinių ligų rizika didesnė. Tačiau rizikos veiksniai visiškai nereiškia, kad kiekviena nutukusi ar negimdžiusi arba krūtimi nemaitinusi moteris būtinai susirgs krūties vėžiu. Tad raginčiau moteris nesumuoti rizikos veiksnių, neužsiimti savidiagnostika ir nelaidoti savęs anksčiau laiko, o ateiti pasitikrinti pas onkologą. Pasitikrinti turėtų kiekviena moteris – ir mananti, kad jai krūties vėžio rizika padidėjusi, ir mananti, kad niekada nenusirgs šia liga. Onkologas nėra pabaisa, o tyrimai nėra skausmingi.

Kiekviena moteris turėtų įsisąmoninti, kad pirmiausia savimi turi pasirūpinti ji pati. Juk ji rūpinasi, ką kiekvieną dieną valgys, rūpinasi savo išvaizda: eina į kirpyklą, daro manikiūrą. Lygiai taip pat į savo darbotvarkę ji turėtų įtraukti ir kasmetinį profilaktinį krūtų tikrinimą. Moterims iki menopauzės informatyvesnis yra ultragarsinis tyrimas, po menopauzės – mamografija, kuri pagal profilaktikos programą nemokamai kartą per dvejus metus atliekama visoms 50–69 m. amžiaus moterims. Tačiau, gydytojui nusprendus, gali būti paskirti ir abu šie tyrimai, ir kitų, papildomų. Jei yra genetinis polinkis sirgti, aptikta cistų ar yra kitų priežasčių, dėl kurių gydytojas nusprendžia, kad tyrimus reikia atlikti dažniau, tokių gydytojo nurodymų ir reikėtų laikytis. Krūtų patikra turėtų tapti rutininiu dalyku, nesukeliančių jokių baimių. Tai užtikrintų ankstyvą diagnostiką, o kartu ir geresnius gydymo rezultatus.

Krūties vėžys turi daug „veidų“

Grubiai krūties navikus galima suskirstyti į užčiuopiamus ir neužčiuopiamus, į tuos, kurie plinta į vidaus organus, ir tuos, kurie auga į išorę, tampa matomi, nes pažeidžia odą – ji parausta, išburksta, formuojasi žaizdos. Žinios apie naviką labai svarbios ir nulemia gydymo pasirinkimą. Prieš 20–30 metų kone visos krūties vėžiu sergančios moterys buvo gydomos pagal vieną schemą. Šiandien apie krūties vėžį turime daug daugiau žinių. Prieš paskiriant gydymą, atliekama stulpelinė biopsija ir  nustatomas naviko „veidas“: jo tipas, diferenciacijos laipsnis (parodo ląstelių piktybiškumą: kuo ląstelė geriau diferencijuota, t. y. jos struktūra artimesnė sveikai, tuo ji mažiau piktybiška), proliferacijos aktyvumas (nenormalaus krūties liaukinio audinio vešėjimas), jautrumas hormonams (estrogenams ir progestinams) ir HER2 receptoriams.

Žmogus – individas, vėžys – „individualus“, gydymas – individualizuotas

Šiandieninės tendencijos onkologijoje – individualus gydymas. Kiekvienas ligonis yra atskiras individas, kiekvienas vėžys taip pat yra „individualus“. Kitaip sakant, nėra dviejų vienodų vėžio atvejų. Todėl ir gydymas kiekvieną kartą yra skirtas tik tiems dviem individams: atsižvelgiant į naviko morfologinius ir moters sveikatos duomenis. Kiekvienu atveju konkrečiai pacientei stengiamasi parinkti veiksmingiausią, optimaliausią, mažiausiai traumuojantį gydymą. Ateityje tikimasi gydymą dar labiau individualizuoti. Pavyzdžiui, prieš skiriant vaistų, įvertinti jų poveikį konkrečiam navikui. Kitaip sakant, ištirti, ar ligoniui numatyti vaistai veiks būtent jo naviką. Tam reikėtų paimti gabalėlį naviko ir, užlašinus vaistų, stebėti, kaip jis reaguoja į gydymą. Tokia yra tolimesnės ateities perspektyva.

Šiandieniniai gydymo būdai yra chirurgija, spindulis gydymas, chemoterapija, gydymas hormonais ir biologinė terapija. Gydytojų tikslas – nustatyti naviką pradinių stadijų: karcinoma (in situ) arba I–II stadija. Tokiu atveju dažniausia gydymo schema yra operacija, chemoterapija ir spindulinis gydymas. Operacijos dažnai atliekamos tausojamosios, kai pašalinamas tik auglys, paliekant dalį krūties liaukinio audinio. Tyrimų duomenys rodo, kad abiejų chirurginių būdų atvejais ligos atsinaujinimo rizika yra panaši. Užtat pooperacinis periodas, nepageidaujami poveikiai (pvz., limfedema), atliekant tausojamąją operaciją, yra mažesni. Be to, išsaugojusi krūtį moteris jaučiasi nepraradusi moteriškumo, t. y. psichologiniu požiūriu šios operacijos yra sveikesnės. Bet kosmetinis tikslas neturi peržengti saugumo ribų. Palikus gabalėlį naviko, liga gali atsinaujinti.

Hormonų terapija skiriama tik tuo atveju, kai gydomas krūties vėžys, kurio ląstelių paviršiuje yra teigiamų estrogenų (ER+) ir / ar progesterono (PR+) receptorių. Nustatyta, kad apie 70 proc. krūties navikų turi teigiamus ER+, iki 60 procentų – teigiamus PR+. Hormonų terapijos tikslas – apsaugoti moterį nuo ligos atsinaujinimo. Šis gydymas gali būti skiriamas ir iškart po operacijos, jeigu kiti gydymo metodai neindikuotini. Kartais hormonų terapija yra vienintelis gydymo būdas, kai nustatomas vėlyvos stadijos išplitęs navikas ir kai joks kitas gydymas neįmanomas.

Gydymas hormonais bus skirtingas ir atsižvelgiant į moters amžių: iki menopauzės tinka vieni vaistai, po – kiti. Gydymas hormonais trunka ilgai –5 metus, bet gali trukti ir iki 10 metų.

Kad nebūtų užleistų atvejų – išsitirti

Deja, bet pavėluoto kreipimosi į medikus atvejų pasitaiko. Kartais nutinka taip, kad guzelį krūtyje moteris jautė daugybę metų, bet nei karto neatliko reikiamų tyrimų. Net akivaizdžiai matomas, į paviršių, odą plintantis vėžys, kurio nepastebėti neįmanoma, būna smarkiai užleistas. Todėl ir noriu kalbėti apie tai, kad nereikėtų bijoti išgirsti diagnozės. Anksčiau pradėti tyrimą visada yra geriau.

Nereikėtų bijoti ir gydymo. Visų pirma, niekas priverstinai moters negydys. Atėjusi pas onkologą ir sužinojusi diagnozę, ji nebus įsodinta į automobilį ir su konvojumi pristatyta į ligoninę. Gydytis ar ne, kiekvieno laisvas pasirinkimas. Mūsų visuomenėje onkologinės ligos visada asocijuojasi su labai sunkia liga, nepageidaujamais poveikiais, skausmu. Noriu pabrėžti, kad nebūtinai visoms moterims ir nebūtinai visi sunkiausi požymiai pasireikš. Be to, jie yra laikini. Kitas dalykas – šiandien yra daug galimybių nepageidaujamus poveikius valdyti.

Tačiau ar gydytis, ar ne, tai antras klausimas. Pirmas – žinoti diagnozę. Ne nuolat galvoti, ar nesergi onkologine liga, o ateiti ir išsiaiškinti tiesą. Neretai moterys, vos pravėrusios durys, pareiškia: „Man vėžys.“ Klausiu: „Kas diagnozavo?“ Atsakymas: „Pati.“ Atliekame tyrimus ir nustatome cistą. Pasirodo, kad ji – ne ligonė, kad moteris sveika. O ji dvejus ar daugiau metų manė, kad serga vėžiu, kad jos dienos suskaičiuotas, vos ne įkapes siuvosi…

Klaida – galvoti, kad vizitas pas gydytoją gali būti nereikalingas

Savityra yra labai svarbi ir tikrai gali padėti anksti nustatyti krūties vėžį. Kiekviena moteris iki menopauzės kartą per mėnesį, geriausiai mėnesinių ciklo viduryje, turėtų tikrinti krūtis ir turėtų mokėti atpažinti kintančias vietas, besiformuojančius darinius. Sulaukusios menopauzės, savityrą turėtų atlikti bet kurią tą pačią kiekvieno mėnesio dieną. Jeigu moterys tai darytų nuolat, pakitimus krūtyse joms būtų aptikti lengviau.

Kilus įtarimams, juos visada reikia išsklaidyti. Negalvoti, kad be reikalo gaišinsite gydytojo ir savo laiką. Tokio požiūrio neturėtų būti. Joks vizitas pas gydytoją nebūna be reikalo. Juk jeigu liga yra, nuo jos nepasislėpsi, ji niekur nedings, vis tiek pasireikš, tik vėlesnės stadijos, kai ir gydymas bus sudėtingesnis, ir sveikimo tikimybės kitokios. Todėl, užčiuopus kažką įtartino ar pastebėjus krūtų pokyčius, visada geriau ateiti ir išgirsti, kad esi sveika, negu gyventi su išgalvota vėžio diagnoze ir graužti save be reikalo. O jeigu įtarimai pasitvirtins, tai reikš, kad atėjote laiku ir kad didelė tikimybė, jog ir liga yra pradinių stadijų, ir prognozė gera. Taip pat žalinga manyti, kad liga aplenks, ir visiškai nesitirti.

Nustatyta, kad, sergant I stadijos krūties vėžiu, tikimybė, jog žmogus išgyvens 5 metus, yra 99 proc. Bet 1 proc. lieka. Todėl ir po gydymo būtina tikrintis profilaktiškai.

Gydytoja onkologė-chemoterapeutė Evalda Marcinkevičienė

Respublikinė Panevėžio ligoninė

Publikaciją remia „AstraZeneca“ Lietuva