Kokias baimes kelia onkologinės ligos ir kaip jas įveikti?

Lietuvos gyventojai vangiai naudojasi mūsų šalyje veikiančiomis nemokamomis vėžio prevencinėmis programomis. Valstybinės ligonių kasos duomenimis, gimdos kaklelio vėžio ankstyvosios diagnostikos programoje 2023 m. dalyvavo tik penktadalis tikslinės populiacijos moterų. Krūties vėžio ankstyvosios diagnostikos programoje dalyvavimas geresnis. 2022 m. apie 80 proc. siuntimą mamogramai gavusių moterų, ją atliko. Pas gydytoją ginekologą kartą per metus, kaip rekomenduojama, taip pat apsilanko nedaug moterų, bet būtent ši patikra šiandien yra vienintelė, kuri gali padėti nustatyti kiaušidžių vėžį anksčiau. Taip pat šalyje veikia prostatos ir storosios žarnos vėžio prevencinės programos.

Kodėl neatliekamos prevencinės patikros? Galbūt tai dėl baimės išgirsti vėžio diagnozę? Kokios dar baimės siejamos su onkologinėmis ligomis ir kaip jas įveikti?

Kodėl vėžio prevencinės programos nepopuliarios?

Onkologinė liga dažniausiai asocijuojasi su kančia, skausmu, bejėgiškumu ir, žinoma, su mirtimi – tuo, ko žmogus labiausiai nenori patirti. Baimė susirgti onkologine liga gali būti liguista, trukdanti gyventi. Tačiau būtent ligos baimė  yra ir motyvuojantis veiksnys tirtis - kad liga būtų rasta kuo anksčiau, įveikta kuo lengvesniu, trumpesniu, mažiau komplikuotu būdu.

Lietuvoje veikia vėžio prevencinės programos, kurių tikslas – nustatyti ligą kuo anksčiau. Deja, žmonės ne labai aktyviai jose dalyvauja. Kodėl? Galbūt todėl, kad programos yra labiau gąsdinančios nei motyvuojančios. Manau, kad trūksta informacijos apie ištyrimo naudą ir gydymo galimybes. Todėl ties vėžio diagnoze ir mirtimi vis dar dedamas lygybės ženklas, o klaidingi įsitikinimai prevencines programas verčia suvokti kaip beprasmiškas, nieko nekeičiančias. Jei ras vėžį, vis tiek mirsiu, tai kam tirtis, geriau net nežinoti. Todėl informavimas turėtų būti ne tik apie tai, tokios programos yra, o ir apie tai, kaip žmogus gali įveikti šią ligą, jei ji bus rasta.

Be to, vyrauja ir tokie klaidingi įsitikinimai, kad susirgti gali tik žalingus įpročius turintys ar vyresnio, pensinio amžiaus žmonės. Todėl, jei nerūkau, nepiktnaudžiauju alkoholiu, šeimoje niekas nesirgo vėžiu, nejaučiu jokių simptomų ir apskritai esu per jaunas ligoms, galiu būti visiškai saugus ir manęs šios programos neliečia.

Kodėl nesityriau anksčiau? - dažnas išgirdusio vėžio diagnozę klausimas

Tikrai ne kartą teko girdėti apgailestavimų, kad gydymo procesas galėjo būti visai kitoks, lengvesnis, jei tik liga būtų nustatyta anksčiau. Galbūt pakaktų tik operacijos ar radioterapijos, nebūtų prarasti plaukai, nereikėtų ištverti chemoterapinio gydymo. Dažniausiai su onkologine liga susidūręs žmogus visada rekomenduoja ir skatina savo artimuosius, pažįstamus tikrintis, dalyvauti prevencinėse programose, nes jis jau turi žinių, patirties apie ligą ir gydymą, jis jau suvokia ankstyvos diagnozės svarbą.

Kodėl onkologinė liga kelia baimes?

Požiūris į ligą susiformuoja iš žinių, kurias žmogus girdėjo apie ją, iš patirties, jei sirgo mama, teta ar pažįstamas. Galbūt atmintyje yra užsifiksavę tokie vaizdai, kaip išsekimas, kančia, vėmimas... Gąsdinantys jausmai kyla iš prisiminimų, tačiau nėra įvertinami kiti veiksniai – prieš kiek laiko artimas sirgo, kokios gydymo galimybės tuo metu buvo. Pamirštamas toks svarbus veiksnys, kaip medicinos mokslo pasiekimai, atradimai, naujovės. Pasaulis nestovi vietoje, tačiau žmogus pirmiau sužino apie naujoves telefonų, automobilių rinkoje, bet ne apie pažangą medicinoje. Žinių skleidimas visuomenėje apie gydymo inovatyvumą nėra aktyvus. Kita vertus, ir pats žmogus negirdi informacijos, kuri jo neliečia. Kai žmogų užklumpa liga, jis daug ką turi išmokti, sužinoti, turi pakeisti galvoje sukurtą konstruktą apie ligą. Išties buvo laikas, kai onkologinė liga neturėjo gydymo. Vėliau gydymas atsirado, bet buvo labai ribotas. Susirgęs žmogus dažnai turi pasenusias žinias, kurios yra gąsdinančios, klaidinančios. Iš tiesų, ir šiandien onkologinių ligų gydymas nėra lengvas, turintis nepageidaujamų poveikių. Sergantieji labai bijo šių poveikių, nes apie juos yra girdėję iš kitų sergančiųjų, gydytojo, skaitę spaudoje, internete. Tačiau reikėtų pagalvoti ir apie tai, kad kiekvieno žmogaus organizmas yra skirtingas, tad ir atsakas, reakcija į vaistą bus skirtinga ir nebūtinai tokia pati, kaip ir kitų ta pačia liga sergančiųjų. Gydytojas papasakoja apie visus galimus šalutinius poveikius tam, kad žmogus neišsigąstu, jei jie pasireikš, kad žinotų, kad nevyksta kažkas nevaldomo, neaiškaus. Tačiau tikrai ne visi galimi nepageidaujami poveikiai būtinai turi pasireikšti kiekvienam pacientui. O ir galimybės juos valdyti šiandien yra daug geresnės, labiau pažangios nei prieš keliolika metų.

Ne tik pasenusi, bet ir netiksli informacija gali kelti baimę, kuri ne visuomet yra pagrįsta. Skaityti medicininius mokslinius straipsnius nėra lengva, nes tikrai ne viskas yra suprantama. Tačiau tai, ko nesupranta, žmogus dažnai interpretuoja savaip ir dažniausiai ne pozityviai. Sergantysis atranda savo diagnozės pavadinimą, užfiksuoja statistikos rodiklius, bet ne visada atkreipia dėmesį į tokius niuansus, kaip straipsnio publikavimo metai, metodai, kurie buvo naudojami tyrime. Žmogus susitapatina su aprašomu atveju ir susikuria iškreiptą tikrovę. Tikrąją sergančiojo būklę žino tik gydantis gydytojas, o ne internetas. Be abejo, domėtis ir dalyvauti gydymo procese svarbu, tačiau tikslingiau sutelkti jėgas ieškant ne pasveikusiųjų ar mirusiųjų statistikos, o priemonių, patarimų, kurie padėtų nueiti gydymo kelią ir pasveikti, išgyventi.

Baimę kelia diagnostikos procedūros?

Patikros procedūrų baimė taip pat egzistuoja. Kaip bus atliekama procedūra, kiek laiko truks ar bus skausminga, ar nepakenks? Tai tik dalis klausimų, kurie gali neraminti pacientus. Daugeliui vis dar baisiai skamba prostatos patikra, nors PSA tyrimas atliekamas iš kraujo mėginio. Tikslesnis paaiškinimas sukeltų mažiau nerimo dėl manomos PSA  tyrimo žalos. Tikrai ne visos moterys žino ir kaip atliekama mamograma, ne visos sugeba surasti informaciją apie ją internete. Todėl prevencinis patikrinimas, dalyvavimas programoje gali būti suvokiamas kaip baubas: žmogus bijo procedūros, jos žalos (rentgeno, magnetinio rezonanso, kompiuterinės tomografijos tyrimų) ir galiausiai bijo tyrimų atsakymo. Todėl ir nenorima išgyventi tokių sunkių emocijų, jų vengiama ir vėžio prevencinėse programose nedalyvaujama.

Bijau, nes būsiu priklausomas nuo kitų

Liga visada yra iššūkis. Ji visada ateina netikėtai, neplanuotai, sudrumsčia įprastą gyvenimą. Žmogus bijo onkologinės ligos, nes ji gali riboti jo nepriklausomybę, savarankiškumą, orumą. Nėra lengva prašyti pagalbos. Prašantysis jaučia kančią, nes mano, kad yra našta kitam. Tačiau neabejotina, kad yra žmonių, kurie nori padėti, nori žinoti kuo gali būti naudingi, kad sveikimas būtų kuo lengvesnis, greitesnis. Kartais artimieji nežino kaip gali padėti. Tokiu atveju aiškus ligonio prašymas būtų labiau tikslingas nei artimųjų bandymas atspėti, ko jis nori ar ko jam reikia. Pagalba - meilės, padėkos išraiška, kurių kiekvienas esame nusipelnę.

Kada ligos baimė tampa liga – kancerofobija?

Nerimauti dėl sveikatos yra normalu, tačiau jei šis nerimas lydi nuolat, sutrikdo įprastą gyvenimą, tai gali reikšti psichikos sutrikimą. Yra žmonių, kurie pernelyg jaudinasi dėl sveikatos ir sureikšmina bet kokį negalavimą. Hipochondrija – liguista būsena, kai žmogus įtaria, jog serga sunkia liga. Kancerofobija – baimė susirgti vėžiu. Ją galima atpažinti, jei žmogus ieško vis naujų ligos simptomų, nuolat tikrinasi sveikatą. Jei žmogus yra įsitikinęs, kad gydytojai jo tinkamai neištiria, jei jis netiki tyrimų rezultatais, kurie patvirtina, kad ligos nėra. Tokie žmonės pasižymi dirglumu, dažnai būna pikti. Juos kamuoja ir tokie negalavimai, kaip apetito sumažėjimas, sutrikęs miegas, galvos skausmai, kraujospūdžio, virškinimo, širdies veiklos sutrikimai.

Onkologinės ligos gydomos vis geriau – svarbu laiku kreiptis

Nepaisant to, kad onkologinės ligos išlieka antros pagal gyvybių, kurias pasiglemžia kasmet, skaičių, pažangūs atradimai, inovatyvūs vaistai ir gydymo metodai leidžia smarkiai pagerinti gydymo veiksmingumą, gyvenimo kokybę, pailginti išgyvenamumą. Jei po 5-erių metų onkologinė liga neatsinaujina, laikoma, kad žmogus pasveiko. Ir tokių žmonių daugėja. Be to, kiekvienas onkologas iš savo praktikos gali pasakyti, kad tikrai turi pacientų, kurie, nepaisant blogų pradinių prognozių, susidorojo su liga ir gyvena visavertį gyvenimą. Kiekvieni metai atneša naujų galimybių, suteikiančių vilties pasveikti, gyventi. Tačiau visada reikia žinoti, kad vėlyvesnių stadijų liga pareikalaus daugiau tiek fizinių, tiek psichologinių pastangų.

Neringa Eimutienė

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos medicinos psichologė

Publikaciją remia „AstraZeneca“ Lietuva