Praktiniai gydytojos patarimai: kaip turėtų elgtis moteris, susirgusi kiaušidžių vėžiu

Kasmet Lietuvoje diagnozuojama apie 400 naujų kiaušidžių vėžio atvejų. Ši liga yra didžiausio mirtingumo tarp moterų ginekologinės kilmės onkologinių ligų. Dažnai pabrėžiama, kad svarbiausias gydymo sėkmę nulemiantis veiksnys yra savalaikė diagnozė, tačiau vis daugiau kalbama ir apie tai, kad stresas, neviltis, bloga psichoemocinė būsena ir netinkama gyvensena taip pat turi įtakos ligos eigai, sveikimui ir yra siejami su prastesniais gydymo rezultatais.

Kokie svarbiausi praktiniai patarimai, ką turėtų daryti, kaip elgtis kiaušidžių vėžiu susirgusi moteris, kad gydymas būtų kuo veiksmingesnis?

Į onkologo-chemoterapeuto kabinetą moterys pasibeldžia jau žinodamos vėžio diagnozę. Apie ligą paprastai informuoja gydytojas akušeris-ginekologas. Moteris jau būna praėjusi tą nežinios bei laukimo etapą ir kreipiasi su prašymu padėti išgyti. Žinoma, kartais tenka ir onkologams-chemoterapeutams informuoti apie ligą, pranešti biopsijos ar operacijos rezultatus, paaiškinti ligos išplitimą ir išgyvenimo prognozę. Reakcijos būna įvairios: kyla klausimas, ar tikrai tai vėžys, ar nereikia papildomų tyrimų, kodėl tai nutiko būtent man, juk gyvenau tokį teisingą gyvenimą… Vienos pacientės nori atidėti gydymą, kitos – gydytis kuo greičiau ir taip pat greitai pasveikti.

Pirmiausia stengiamės nuraminti pacientę, kuo suprantamiau ir objektyviau paaiškinti, kokia liga serga, kiek ji pikta, kokia numatoma ligos eiga, kokia tikimybė visiškai pasveikti. Kiek pastebiu, gydytojo įsigilinimas į pacientės istoriją, paaiškinimas, ką reiškia įvairūs terminai jos medicininėje dokumentacijoje ir supažindinimas su vaistų šalutiniais poveikiais ramina labiausiai. Žinoma, stengiamės išsiaiškinti, kas pacientei labiausiai kelia nerimą ir baimę, kokia jos asmeninė patirtis, ar buvo sergančių šeimoje. Su vėžiu artimoje aplinkoje niekada nesusidūręs žmogus baiminasi visko vienu metu: mirties, kančios, negalios. Jei pacientė turi teigiamą patirtį apie išgijusią nuo vėžio draugę, jaučiamas daug mažesnis nerimas. Paveldimu kiaušidžių vėžiu sergančių moterų patirtis būna nevienareikšmė: turėdamos daugiau žinių apie ligą, jos dažnai būna ypač jautrios bet kokiam savijautos ar pačios ligos pokyčiui.

Ar pirmas patarimas, išgirdus diagnozę, yra priimti ligą?

Susitaikymas su liga ateina per ilgesnį laiką. Negalima ir nereikia skatinti priimti ligos ką tik susirgusios moters. Pirmiausia turime pranešti žinią, kad kiaušidžių vėžys gali būti išgydomas ir visi – pacientė, operuojantis ir vaistus nuo vėžio skiriantys gydytojai – turime veikti kartu ir greitai.

Kiaušidžių vėžys yra greitai progresuojanti, tačiau kartu ir labai gerai gydymui pasiduodanti liga. Tad, ją diagnozavus, per 1–2 savaites pacientės atvejis aptariamas daugiadisciplininėje komandoje, parenkama geriausia gydymo taktika ir pradedamas gydymas. Labai svarbu neprarasti brangaus laiko. Paprastai moterys tai supranta ir puikiai bendradarbiauja.

Priimti ligą skatiname tada, kai ji itin progresavusi, diagnozuojama IV ligos stadija ir neįmanoma visiškai pašalinti išvešėjusių darinių. Tačiau noriu paminėti, kad ir IV stadijos kiaušidžių vėžys gali būti sėkmingai gydomas, derinami įvairūs metodai ir pasiekiama ilgalaikė remisija. Mažiau tikėtinas tik visiškas pasveikimas.

Veikiausiai vienas iš klausimų, kurį užduoda kiekviena moteris: kodėl susirgau aš? Galbūt antras patarimas yra žinoti veiksnius, kurie didina ligos riziką, blogina ligos eigą ar leidžia ją įtarti anksti?

Kodėl liga pasirinko mane, kokios yra kiaušidžių vėžio priežastys – tai patys sunkiausi klausimai. Tik amžius ir paveldimumas priskirtini kiaušidžių vėžio rizikos veiksniams. Ir, deja, nė vieno iš jų pakeisti negalima. Kiaušidžių vėžiu retai serga jaunesnės nei 40 metų amžiaus moterys. Dažniausiai serga po menopauzės, vyresnės nei 63-erių metų. Kitas rizikos veiksnys – paveldimos mutacijos. Liga dažniausiai siejama su BRCA, rečiau su kitų genų mutacijomis. Taigi, mutacijas paveldėjusios moterys turi būti itin intensyviai stebimos, joms pasiūlomos profilaktinės operacijos.

Rekomenduojama vengti nutukimo, nors ryšys tarp padidėjusio svorio ir kiaušidžių vėžio nėra aiškus. Vis dėlto didesnis kaip 30 kūno masės indeksas didina kiaušidžių vėžio, tačiau nebūtinai agresyvių jo tipų, riziką. Nutukimas gali bloginti pačią ligos eigą, t.y. moteris gali sirgti sunkiau. Pastebėta, kad vėlai (vyresnės kaip 35 m. amžiaus) gimdžiusios, pakeičiamąją hormonų terapiją po menopauzės vartojančios moterys daugiau linkusios sirgti kiaušidžių vėžiu.

Taigi, reguliariai lankytis pas akušerį-ginekologą, ypač jei moteriai nustatytas paveldimas su kiaušidžių vėžiu siejamas genas, taip pat svorio kontrolė būtų vienintelės rekomendacijos. Deja, profilaktinės patikros programų, kaip, pvz., gimdos kaklelio vėžio atveju, nėra. Atliekant ultragarsinį dubens ištyrimą ir tiriant vėžio žymenis iš kraujo serumo: CA 125, HE4, galima gana patikimai įtarti kiaušidės vėžį.

Trečias patarimas – moterys, kurioms kiaušidžių vėžio rizika didesnė, turėtų būti atidesnės savo sveikatai ir labiau tirtis.

Reikšmingai didesnė rizika yra BRCA mutacijas nešiojančioms pacientėms. 39–44 proc. turinčių BRCA1 ir 11–17 proc. BRCA2 mutacijas suserga kiaušidžių vėžiu sulaukusios 70–80 metų. Nesant mutacijų, tikimybė susirgti kiaušidžių vėžiu yra tik 1–2 proc. Svarbu paminėti, kad įgimtos mutacijos didina ir krūties vėžio riziką. Iki 72 proc. vienos iš mutacijų nešiotojos suserga krūties vėžiu vyresniame amžiuje.

Taigi, pirmiausia kiekviena krūties ar kiaušidžių vėžiu susirgusi moteris turėtų apsilankyti pas onkogenetiką. Tai svarbu ir pačiai ligonei, ir jos vaikams. Nustačius mutaciją, rekomenduojama ištirti seseris, dukras. Tuomet sveikos, bet žinodamos apie paveldimo vėžio tikimybę moterys turėtų konsultuotis pas ginekologą ir mamologą (krūtų ligų gydytoją). Pagal gydytojo onkogenetiko sudarytą algoritmą jos turėtų reguliariai tikrintis. Taip ankstyvos stadijos liga būtų nustatoma laiku. Šioms moterims gali būti rekomenduojama atlikti profilaktines krūtų ar kiaušidžių šalinimo operacijas. Tačiau toks sprendimas gali būti labai sunkus morališkai, todėl vienareikšmio patarimo būti negali.

Ketvirtas patarimas – neišsigąsti, nusiteikti optimistiškai, nes medicina tobulėja ir liga gydoma vis geriau.

Iš tiesų, gydytojai mato reikšmingą ankstyvos diagnostikos, gydymo prieinamumo ir galimybių gerėjimą. Pirminė gydymo taktika nesikeičia jau daug metų. Diagnozavus ligą, pacientė turi patekti į kvalifikuotą kiaušidžių vėžio gydymo srityje besispecializuojantį centrą. Labai svarbu nuspręsti, ar naudingiausia pradėti nuo chirurginio metodo ir pašalinti darinius, ar vis dėlto pirmiausia juos veikti vaistais ir po to svarstyti chirurginio gydymo galimybę.

Kelis dešimtmečius pirminio sisteminio gydymo auksiniu standartu laikomi chemoterapiniai preparatai. Liga yra labai jautri chemoterapiniam gydymui, tad jis turi būti laiku pradėtas ir pakankamai ilgai tęsiamas. Pastaruoju metu gydymo arsenalą papildė taikinių (arba biologinės) terapijos preparatai. Taikinių terapija – tai vaistai, kurie tikslingai veikia vėžines ląsteles, nepažeisdami sveikųjų. Taikiniai – tai specifiniai vėžio ląstelių molekuliniai baltyminiai dariniai, kurie būtini navikui vystytis, augti ir plisti. Taikinių terapijos preparatai, veikdami skirtingai, neleidžia organizmui atkurti pažeistų vėžinių ląstelių ir skatina jų mirtį. Biologinės terapijos vaistų taip pat atsiranda vis naujų.

Penktas patarimas – kaip elgtis po gydymo? Ką svarbu žinoti, daryti, kad liga neatsinaujintų, neišplistų?

Po pirminio chirurginio ir chemoterapinio gydymo labiau progresavusia liga sergančias pacientes gydome minėtais biologinės taikinių terapijos grupės vaistais. Jei tokios terapijos tęsti nereikia, pacientės yra stebimos onkologo-chemoterapeuto ar akušerio-ginekologo iki penkerių metų po operacijos. Pirmaisiais metais moterys lankosi kas 3 mėn., nuo trečių metų, kai atkryčio tikimybė mažėja, kontroliniams tyrimams kviečiama rečiau. Vizito metu pacientė išklausoma, apžiūrima, būtinai atliekamas serologinis žymens CA 125 testas. Jis yra gana informatyvus ligai stebėti, skirtingai nuo pirminės diagnostikos, kur jo vertė ribota. Rekomenduojama tam tikrais intervalais atlikti ultragarsinį pilvo organų ar kompiuterinės tomografijos tyrimą.

Taigi, intensyvus stebėjimas, savalaikis ligos atsinaujinimo diagnozavimas, manyčiau, yra svarbiausi veiksniai, gerinantys išgyvenamumą. Žinoma, persirgusi pacientė paprastai bando keisti mitybą ar gyvenimo būdą. Tačiau mes, gydytojai onkologai-chemoterapeutai, aiškiai pasakyti, kokių faktorių reikėtų vengti recidyvo profilaktikai, negalime. Na, nebent svorio kontrolė yra labiau reikšminga. Taip pat atsisakyti žalingų įpročių, vengti stresinių situacijų patariama kiekvienam – ir pacientui, ir sveikam žmogui.

I ir II stadijos liga nelinkusi atsinaujinti, išskyrus pavienius atvejus. III stadijos yra keletas kategorijų: A, B, C, kurių prognozė skirtinga. Bendrai apie 40 proc. atvejų ligos atsinaujinimas dažniausiai pastebimas po 1,5–3 metų po priminio gydymo.

Šeštas patarimas – žinoti simptomus, kurie praneša, kad į gydytojus reikia kreiptis nedelsiant. Kokie simptomai iki pirminės ligos diagnozės, gydymo metu ar po jo gali rodyti, kad liga progresuoja arba komplikuojasi?

Klasikiniai pirmieji kiaušidžių vėžio simptomai: dubens ir pilvo skausmas, pilnumo pavalgius jausmas, šlapinimosi sutrikimai. Pradėjus kauptis skysčiams, didėja pilvo apimtis ar atsiranda dusulys. Taip gali būti pirminės diagnozės nustatymo metu. Tokie patys simptomai vargina ir ligai atsinaujinus. Įgijus rezistenciją vaistams, išsėmus gydymo galimybes, kai vargina skysčių kaupimasis ir virškinimo sutrikimai, būklė pablogėja. Deja, I, II stadijos navikai retai sukelia simptomus ir auga tyliai. Kiaušidžių vėžys ilgai neblogina pacientės funkcinės būklės bei darbingumo.

Nesinori baigti liūdna gaida. Vis dėlto liga nėra dažna, ja susirgusios pacientės laukiamos šešiuose Lietuvos vėžio centruose, kuriuose dirba itin patyrę specialistai. Daugėja gydymo galimybių. Tad, kartu kovodami, o kartais ir susitaikydami su liga, galime pasiekti gerų rezultatų ir ilgai išsaugoti gyvenimo kokybę.

Skaistė Tulytė

gydytoja onkologė-chemoterapeutė

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Onkologijos chemoterapijos skyriaus vedėja

Publikaciją remia „AstraZeneca“ Lietuva