Klastingas kiaušidžių vėžys: apie gydymo būdus ir kaip jiems pasiruošti

Mūsų šalyje kasmet diagnozę kiaušidžių vėžys išgirsta apie 400-450 moterų, o keturioms ir penkių pacienčių ši liga būna trečios ar ketvirtos stadijos. Todėl šiandien kiaušidžių vėžys – viena labiausiai bauginančių diagnozių. Ką daryti, jeigu ši liga nustatyta Jums? Kaip pasiruošti gydymui?

Nėra nereikšmingų simptomų

Nėra vienodų ligonių ir vienodų ligų. Kiekviena pacientė ateina su savo ligos pradžios istorija. Kiekvienos liga skirtingai vystosi ir pasireiškia, todėl skirtingi būna ir gydymo rezultatai.

Kiaušidžių vėžys yra liga, kuri ilgai „neišsiduoda“ jokiais simptomais arba tie simptomai būna tokie, kad moterys juos priskiria „nereikšmingų“ kategorijai. Pavyzdžiui, kartais jaučiamas pilvo putimas ar sutrinka tuštinimasis, būna silpna, nėra apetito, krenta svoris. Kai simptomai tampa įkyrūs, varginantys, dažnai pirmiausia tiriamas žarnynas, atliekama pilvo organų echoskopija. Kiaušidžių vėžys išties yra slaptos eigos liga. Medikai norėtų aptikti ligą kuo ankščiau, bet didžioji dalis pacienčių ateina jau esant dariniams ar skysčiams pilve, nors iki ligos nustatymo nuolat lankėsi pas ginekologus.

Šiuo metu pagrindinis tyrimas kiaušidžių vėžiui aptikti yra ultragarsinis ir vėžio žymuo Ca 125. Deja, tai nėra tyrimai, kurie 100 proc. garantuoja tikslią diagnozę. Dėl jų naudingumo diskutuojama daug metų, nes ne visoms kiaušidžių vėžio morfologinėms formoms jie pasiteisina. Jei atliekamas vien vėžio žymenų tyrimas, bet vengiama ginekologo konsultacijos, yra rizika užleisti ligą. Šiandien apie 60 proc. atvejų nustatoma progresavusi liga. Kai kuriais atvejais, ji būna greita ir agresyvi, bet dažnai gerai reaguojanti į chemoterapiją. Todėl net ir atsinaujinant ligai, moterys penkmečius ar net dešimtmečius gyvena visavertį gyvenimą.

Kaip pasiruošti gydymui: vartoti papildų, vitaminų, priaugti svorio?

Įtarus kiaušidžių vėžį, pacientei atliekami radiologiniai tyrimai, imama biopsija ligos diagnozei patvirtinti. Jei įmanoma, pirmiausiai visada atliekama operacija. Jei liga progresavusi, chirurgai mano, kad operacijos metu gali likti nemažai nepašalintų židinių, pirmiausia skiriama neoadjuvantinė (ikioperacinė) chemoterapija. Gydymo taktika aptariama multidisciplininėje komisijoje, kurioje dalyvauja chirurgai, chemoterapeutai, radioterapeutai, radiologai, genetikai ir kiti reikalingi specialistai.

Praktiškai visos (išskyrus labai mažas stadijas) kiaušidžių vėžiu sergančios moterys susitinka su chemoterapeutais. Tik sisteminis gydymas gali sunaikinti akimi nematomus ligos židinius. Dažniausiai kiaušidžių navikas labai gerai reaguoja į gydymą, t.y. traukiasi, mažėja. Jau po pirmųjų chemoterapijos kursų nustoja kauptis skystis pilve, pagerėja apetitas, grįžta prarasti kilogramai. Viskas vyksta gana greitai, todėl didelių pasiruošimų pačiai moteriai net nebus kada atlikti. Tiesiog gydys ligą ir stebės, kad gerėja savijauta.

Gydymo toleravimą lemia tokie veiksniai, kaip amžius, gretutinės ligos, kritinių organų (inkstų, kepenų, širdies) pajėgumai. Vieni dažniausių nepageidaujamų  poveikių šio gydymo metu - kraujo rodiklių blogėjimas, sąnarių skausmai po chemoterapijos. Vėliau išryškėja periferinės neuropatijos padariniai. Kraujo rodiklius įmanoma stebėti, profilaktiškai kontroliuoti. Sąnarių skausmus mažina kelias dienas paskirti vartoti analgetikai. Periferinės neuropatijos – gydymo eigoje stiprėjantis požymis, ypač pasireiškiantis toms moterims, kurios serga metaboliniais sutrikimais (pavyzdžiui, cukriniu diabetu). Kai neuropatija pasireiškia po kelių pirmų kursų, daroma prielaida, kad jau iki taikomo gydymo pacientės organizme buvo ryškūs metaboliniai sutrikimai, o chemoterapija tik paspartino jų pasireiškimą.

Kaip kito kiaušidžių vėžio gydymas?

Onkologijoje labai retai pakanka vieno gydymo būdo. Kadangi net mažo dydžio navikai gali plisti limfos, kraujo keliu, gydymas būna kombinuotas: derinama operacija, spindulinė terapija ir įvairius sisteminiai gydymo būdai. Tai leidžia ne tik pašalinti pirminį židinį, bet sumažinti lokalių ir tolimųjų metastazių atsiradimą. Dažniausiai paciento gydymo efektyvumą parodo, kiek pacientas gyvena su liga. Kadangi vėžys dėl efektyvaus gydymo tampa lėtine liga, dabar daug dėmesio mokslas skiria paciento gyvenimo kokybei (toleravimas, darbingumas, apsitarnavimas).

Kaip chemoterapeutas dirbu apie 40 metų. Kadangi chemoterapija kaip mokslas atsirado po II pasaulinio karo, mano akyse vyko didžiuliai pasikeitimai onkologijoje, tiek moksle, tiek praktikoje. Tai viena greičiausiai besikeičiančių mokslo sričių. Gydymo galimybės pasikeitė neatpažįstamai, atsirado daugybė naujų gydymo būdų. Gydymo schemos tapo galingesnės, nes lygiagrečiai atsirado pagalbinės terapijos (kraujo auginimas, skausmo malšinimas, pykinimo-vėmimo korekcija). Derinami keli sisteminio gydymo būdai – chemoterapija su biologine terapija, spinduline terapija.

Kada skiriami pažangūs gydymo būdai – taikinių terapija, imunoterapija?

Kuo daugiau sužinome apie vėžio ląstelę, jos gyvenimo sąlygas, metastazavimą, tuo įvairesnių būdų stabdyti jos dalijimąsi ir plitimą surandama. Todėl šalia chemoterapijos, veikiančios tiesiogiai ląstelę, atsirado taikinių terapijos, angiogenezės inhibitoriai (piktybinio darinio kraujotaką slopinantys vaistai), imunoterapija. Tai skirtingo, palyginti su chemoterapija, veikimo metodai. Navikas gudrus, jis gali stengtis apeiti kliūtis, todėl vienai pacientei galima taikyti įvairius metodus ir ne kartą.

Kiekvienas vaistas, atėjęs į praktiką, turi aiškias indikacijas ir gydymo sąlygas. Ar Lietuvoje yra tokia pati gydymo įvairovė, kaip JAV ar didžiosiose Europos šalyse, ko gero, dar ne. Tačiau kiekvienais metais vaistų arsenalas plečiasi. Reikia priminti, kad priešvėžiniai vaistai turi turėti efektyvumo įrodymus, kompensaciją ir apibrėžta vietą gydymo algoritmuose.

Imunoterapijai aktuali paciento imuniteto būklė, todėl svarbi žarnyno būklė, mikrobiotos įvairovė, visapusiškas organizmo stiprinimas. Diagnozuojame ligą tam tikrame organe, tačiau mūsų kūne milijardai ląstelių, kurios „gyvena“ tomis sąlygomis, kurias sukuriame savo mityba ir gyvenimo būdu. Visos ląstelės valdomos tais pačiais procesais. Kuo švaresnis mūsų organizmas, tuo geresnio atsako galima tikėtis, mažiau pašalinių poveikių, geresnių gydymo rezultatų.

Nežiūrint kiekvienos pacientės ligos unikalumo, gydymas vyksta planingai. Jei pacientė gydoma metų metus, tenka orientuotis į ligos plitimo ypatybes, atsako į gydymą trukmę, sveikatos būklę.

Ką gali padaryti pati moteris gydymo metu?

Pagrindiniai patarimai būtų tokie:

-                    ateiti su palydovu (ypač pirmų gydymo seansų metu). Pastebėjome, kad dėl didelio susijaudinimo moterys neišgirsta svarbios informacijos;

-                    turėti užrašų knygutę. Paprastai medikai duoda atmintines, kuriose nurodoma, kaip elgtis po chemoterapijos. Tačiau svarbu, kad ir pati moteris žymėtųsi klausimus ir atsakymus, stebėtų ir aprašytų savo būklę tarp gydymo kursų. Kuo aiškiau pacientė papasakoja apie gydymo toleravimą, tuo tiksliau jai galima patarti;

-                    gerti daug vandens: rekomenduojama apie 30 ml/kg parai. Stebėti šlapimo spalvą;

-                    daug informacijos yra apie sveiką mitybą, todėl verta atidžiau stebėti, ką dedame į burną. Kepenys yra vienos ir maistui, ir vaistams, ir papildams. Sveikatinti reikia visą organizmą;

-                    vyresnės pacientės turi nemažai gretutinių ligų, vartoja ne vieną vaistą. Chemoterapija tikrai gali apsunkinti, paveikti įvairias organizmo sistemas, todėl tokios pacientės turėtų dažniau konsultuotis su šeimos gydytoju. Mano nuomone, vertėtų atsisakyti nebūtinų cheminių preparatų, nes visi vaistai turi nepageidaujamus poveikius. Kuo daugiau vartojama vaistų, tuo sunkiau nuspėti galimas komplikacijas;

-                    gydymo eigoje gali atsirasti įvairiausių ligos ir gydymo sukeltų nepageidaujamų poveikių, geležies, magnio, kalio, baltymų trūkumas ir t.t. Pacientes gali varginti vėmimas, viduriavimas, raumenų traukuliai, nemiga, mažakraujystė ir t.t. Papildai nėra kontraindikuotini, jei jie individualiai parenkami įvertinus medžiagų trūkumą. Pacientė taip pat turi dėti pastangas ir dalyvauti gydymo procese.

Kokie vyksta tyrimai ir kokių dar pažangesnių gydymo būdų galima tikėtis netolimoje ir tolimoje ateityje?

Pirmiausia, reikėtų, kad atsirastų metodai, kurie kuo ankščiau diagnozuotų kiaušidžių vėžį. Vis plečiasi genetinių tyrimų galimybės. Tiriama daug naujų genų, bet ne visi dar turi klinikinę praktinę prasmę. BRCA genų mutacijos šiuo metu ištiriamos visoms kiaušidžių vėžiu susirgusioms moterims. Turime ir vaistų šiam pacienčių pogrupiui, ir moterys jų gauna ne kažkada, o nuo gydymo pradžios.

Ligą nustačius, tikslas yra atrinkti pacienčių grupes, kurios tikslingai reaguotų į turimus gydymo metodus. Naviko ląstelės būna įvairios prigimties (intranavikinis heterogeniškumas). Ieškomi biožymenys, nustatantys jautrumą sisteminės terapijos metodams. Artėja personalizuotos medicinos, agnostinio gydymo, kai vaistai skiriami atsižvelgiant ne į naviko lokalizaciją, o į jo molekulinius žymenis, erą.

Siekiant padidinti efektyvumą, sumažinti rezistentiškumo problemą, įvairių mechanizmų vaistai jau jungiami kartu į konjugatus (chemoterapinis vaistas su taikinių terapija). Tai padidina tikslingą poveikį vėžio ląstelei ir sumažina poveikį sveikiems audiniams.

Kiekviena liga, ne tik onkologinė, daro įtaką žmogaus gyvenimui. Onkologinės ligos priklauso lėtinių ligų grupei, todėl reikalauja iš paciento nemažai kantrybės, pastangų. Medicina savo pasiekimais pasiruošusi kuo greičiau rasti ligas, jas gydyti. Mokslas nestovi vietoje. Kiekvienas ligos atvejis prisideda prie medicinos pažangos.

Edita Juodžbalienė,

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos gydytoja onkologė chemoterapeutė

Publikaciją remia „AstraZeneca“ Lietuva