Lauros istorija (38 m.)
Kai tau artėja 40 metų supranti, kad tai pats gražiausias gyvenimo etapas: vaikai jau paaugę, jau yra sukaupta nemažai išminties ir patirties, tačiau dar daug jėgų ir gan gera sveikata.
Prieš šešerius metus man atsirado skausmingas mazgelis. Mano trečiajam vaikučiui tuo metu buvo vos penketas mėnesių. Aš ką tik buvau nustojusi maitinti, tai galvojau gal koks uždegimas. Nebuvo jokios minties apie krūties vėžį-juk tai tik vyresnių moterų liga. Aš taip maniau….
Nuėjau pas gydytoją atlikti tyrimų. Ultragarsas iš viso nelabai ką gero parodė. Mačiau tai iš gydytojo veido išraiškos. Po to mamograma, biopsija…
Diagnozė „krūties vėžys“ mane pasiekė netikėtai. Į ligoninę atvyko vyras. Stovėjome vienas priešais kitą ir atrodo gyvenimas aplinkui sustojo. Juk mes turime 3 vaikus-aš reikalinga vaikams. Panika…
Laikas nuo diagnozės iki gydymo mums rodės truko amžinybę. Chemoterapija nebuvo tokia baisi, kaip tikėjomės.
Aš perėjau viską, iškenčiau viską-biopsiją, krūties pašalinimą, chemoterapiją, krūties rekonstrukciją. Ir aš nemanau, kad nuo to tapau nelaimingesnė. Aš manau, kad dėl to įgijau tik dar daugiau patirties ir tapau stipresnė.
Nepatikėsite -po šio gydymo maniau tikrai nebeturėsiu daugiau vaikų (nors turiu 3), nebūsiu pilnavertė moteris. Netiesa-kaip tikėsi, taip ir bus.
Aš šiandiena esu 4 vaikų mama. Kad laukiuosi ketvirto vaiko buvo didžiausia pasaulyje staigmena-nesitikėjau, po šitiek gydymų dar kažko iš gyvenimo. Juolab-dar vieno vaiko! Nėštumas buvo sklandus, o mano sveikata-puiki. Tikėjimas daro stebuklus! Dievas kažką atima, bet visada atlygina su kaupu.
