Danutės istorija (78 m.)

Mūsų šeimoje krūties vėžiu sirgo močiutė, mama, sesuo. Tad aš jau savaime priklausiau padidintos rizikos grupei. Kai 42 man diagnozavo vėžį-buvau šokiruota. Keista atrodo lyg ir žinai, kad gali susirgti bet kada, bet širdis tuo netiki iki paskutinės minutės.

Atrodo pats jėgų žydėjimas….bet, matyt, taip lemta..laimei-buvo vos pradžia 2 stadijos.

Operacija, chemoterapija ….Tuo metu labai daug padėjo mano sesers, kuri jau buvo išgyvenusi krūties vėžį, parama, pagalba, patarimai. Mano sesuo pasakė, kad krūties vėžys jai buvo ypatinga patirtis, kuri užgrūdina ir išmoko kitaip žiūrėti į gyvenimą. Tuo metu nesupratau, koks yra tas „kitaip“. Tiesiog pastebėjau, kad man kas rytą ryškiau šviečia saulė, garsiau čiulba paukščiai, pasaulis atrodo gražesnis.

Praėjus keletui metų nuo mano diagnozės nuo alkoholizmo mirė mano vyras…Tada nesupratau, bet šiandiena manau, kad jam stebėti iš šalies viską buvo nepaprastai sunku…ne visi vyrai yra stiprūs.

Dėkoju Dievui, kad sūnus buvo stipresnis, ir nenuėjo tėvo pėdomis.

Šiandiena suprantu, kad mes, moterys galime labai daug iškęsti. Gimdymo skausmą, operacijas, netektis.. ir tai mus padaro tik stipresnes. Šiandiena atrodo, kad jau nieko nebebijau. Ir nėra nieko, ko neiškęstų ar neišgyventų stiprios moterys. Baigiu „pragyventi“ savo bendraamžes, praktikuoju  sveikuolišką gyvenimo būdą, grūdinuosi, džiaugiuosi kiekviena nauja diena ir 3 sveikais ir stipriais anūkais.